2013 m. lapkričio 23 d., šeštadienis



Vakar Dūzginėlis, tas, kuris mokytojas, papasakojo mokyklos dienos įvykį.
Mokyklas didelė - apie 2000 mokinių. Jauna pradedanti mokytoja šiemet pradėjo vesti "media" dalyką kažkelintokams, kuriems 17-18 metų - kaip mūsų 12-okai. Media dalykas toks, kad visos pamokos vyksta prie kompiuterių - t.y. mokytoja beveik ir nemato mokinių veidų už monitorių. Kažkiek įsimena, bet yra skirtumas - kur normali pamoka visi sėdi veidu į mokytoją.
Mokiniai turėjo paruošti prezentaciją apie savo kultūrą - Mančesteris multikultūrinis miestas, visaip stengiamasi skatinti pagarbą ir supratimą visoms kultūroms.
Klasėje buvo du berniukai indai sikhai. Vienas nešioja juodą tiurbaną, kitas - ne. Jie sugalvojo susikeisti vietomis. Antrasis užsidėjo pirmojo tiurbaną. Ir ėjo demonstruoti prezentaciją pirmojo vardu. Be to - daugumos sikhų pavardės yra Singh. Kas, šioje situacijoje, palengvina nedorėlių sumanymą. Antrasis atsakinėjo apsimetęs pirmuoju, kai mokytoja įvartino jo darbą jis pareiškė - cha cha cha, o aš ne tas, aš kitas!
Tai turėjo būti ne tik juokinga visai klasei - nes jie visi žinojo ir palaikė šitą šposą. Jiems to buvo ne gana - sugluminti, išjuokti jauną mokytoją. Priedo jie pareiškė, kad ji rasistė ir jai visi tamsiaodžiai yra vieno veido.
Kaip minėjau - mokykla didelė, mokiniai sėdi už monitorių, daug veidų - o su tiurbanu ar kitokia unifuojančia apranga žmonės tikrai supanašėja.
Aišku, mokytoja pasiskundė vadovybei ir tiems gražuoliams klius rimtai.
Asmeniškai aš dažnai neskiriu vyrų pilkais kostiumais. Arba moterų su ofisianiais kostiumais. Nors ir mano rasės žmonės. Už kostiumo nebelieka asmenybės. O gal ir ne pas visus ji yra.
Na, šita istorija kaip ir milijonas kitų šaipymosi iš mokytojo istorijų. Aš atsimenu ir mūsų klasę - kur visi buvo, iš esmės, neblogi vaikai. Bet, mes irgi tyčiojomės iš mokytojų ir psichologiškai pažeidžiamų klasiokų. Dabar kai prisimenu - taip, tai buvo žiauroka. Bet mes neturėjome tikslo nieko įskaudinti. Tikslas - pasijuokti. Ir atrodo - ne maži vaikai - 17-18 metų - beveik studentai, praktiškai suaugę - pakankamai suaugę, kad gerti ir rūkyti, bet nepakankamai suaugę, kad suprasti kito žmogaus skausmą. Empatijos buvo nulis.
Labai smagu paslėpti klasioko krepšį į šiukšlių dėžę - tokią tarybinę, stačiakampę, būdavo kakavos spalvos arba tamsiai žalios. Paspaudus pedalą - dangtis neatsidaro.
Arba dar geriau - žiemą pakabinti jo krepšį už lango, įspraudus rankenas taip, kad atidarius langą krepšys nukristų iš trečio aukšto į pusnį. Genialu!
Klasiokas ieško, jaudinasi - skambutis, tuoj ateis mokytoja - neranda. Visi kikena. Jis nervinasi, pasimeta, blaškosi - mums labai smagu...
Aš pati neslėpiau tų tašių, kaip ir didžioji klasės dalis. Bet mes palaikėm. Neprieštaravom. Mes stebėjom šitą žiaurų farsą ir juokėmės.
Ne, mes nebuvome pikti. Mes nesijautėme pikti ar žiaurūs. Mes tik norėjome pasilinksminti tarpe tarp nuobodžių pamokų. Mes tik norėjome juoktis.
Ir visiškai negalvojome apie to vieno žmogaus jausmus.
Nieko asmeniško. Mes nieko neturėjome prieš tą konkretų žmogų. Tiesiog dėl kažkokių priežasčių jis tiko tam vaidmeniui. Ir visiems to užteko. Nes niekas nenorėtų būti to, išjuoktojo vietoje. Nors mes juokėmės ne piktai. Primityviai - taip. Bet argi ne toks yra Čarlio Čaplino komedijų juokas?
Aš nieko neteisinu. Dabar man gėda tai prisiminti. Nieko nėra baisiau už pasyvią avinų bandą. Nieko blogo nedarančią - bet ir nestabdančią blogio. Toks stebėtojiškas pasyvumas blogiau už patį blogį.
Vaikai žiaurūs, netgi sadistiški. Paaugliams labai svarbus kolektyvo statusas. Niekas nenori tapti atstumtuoju. Todėl pabrukę uodegas šakališkai kikena.
Empatija ateina vėliau. Kai pats patiri skausmą - supranti, kad ir kitam skauda. Kai pats patiri baimę ir vienatvę - suvoki, kar ir kiti turi jausmus.
Skaičiau, kad senovės Kinijoje žiauriausius kankinimus duodavo atlikti vaikamas iki 5 metų - nes jie dar nesuvokia, kas yra skausmas, jų empatija nestabdo.
Tikriausiai tai normalu. Tikriausiai, tai asmenybės formavimosi dalis. Norėtųsi pasakyti, kad taip neturėtų būti - bet pasaulis nėra tobulas ir pūkuotas - taip elgiasi visų kultūrų vaikai, vaikai iš gerų šeimų, iš visų socialinių sluoksnių. Paauglystė? Hormonai?
Nežinau receptų nuo bandos jausmo ir abejingumo. Auklėti, kalbėti, žiūrėti empatiją ugdančius filmus, skaityti knygas... Esmė tame, kad teoriškai ir protu viskas ir taip aišku, bet esant toje situacijoje visos moralinės ir etinės normos išblanksta - visi tiesiog juokiasi.
Nieko asmeniško.




2013 m. lapkričio 22 d., penktadienis

Foto: Rosamond Purcell, Petro Pirmojo išrautų dantų kolekcija. 


Sako, kad mieli asmenybės trūkumai ir keistenybės su amžiumi išauga į ydas ir aplinkinių kankinimo būdus.
Todėl man aišku, kad mirsiu po šlamšto lavina.
Tikriausiai, tai švelnios šizofrenijos forma - potraukis dėžutėms, indeliams, stiklainiukams. Kam suaugusiam žmogui reikalingi maži mieli įmantrių formų stiklainiukai? Ogi tam, kad juose laikyti įvairaus kalibro kankorėžiukus, kriauklytes ir negyvas boružes. Kam gi dar?
O dar aš turiu neaapiškinamus santykius su sudžiūvusia duona. Juodos lietuviškos duonos kepalo ketvirtis išdidžiai tarnauja smilkalų laikikliu. Kapitalistai ne iš karto supranta, kad tai duona. Sako - o kokia įdomi dekoratyvinė keramika!
Ir apskritai, aš dauguma jų duonų šiaip beskonės ir bekvapės. Kepyklose būna geresnių, bet ne visada pro jas prasuku. Negaliu aš suvalgyti visą pakuotę tuos bjaurios duonos. Todėl aš ją susidžiovinu. Mūsų orkaitė labai nepatikima, kaip ir viskas šiuose namuose. Todėl aš džiovinu paprastuoju išdėliojimo būdu - ant komodos patiesiu staltiesę, išdėlioju vazeles ir ant jų pagal įpatingą metodiką sudėlioju duonuos riekes - taip, kad tuo pat metu džiūtų visi paviršiai.
Virtuvėje to daryti, patys suprantant, negalima - ją arba suvalgys, arba apkraus šiukšlėm arba išmest. Filas jau kelis kartus kėsinosi išmesti mano taip sunkiai sukauptą miniatiūrinių stiklainiukų kolekciją.
Džo užsukęs į mano kambarį baigščiai žiūri į džiūstančią duoną. Vakar nebeištveria -
kas čia? Meno instaliacija ar vudu altorius?
Duona. Džiovinu.
Kam???
Valgyti. Man patinka sudžiūvusi duona.
Čia tave nėštumas taip veikia ar sovietinės vaikystės pasekmės?
...
Todėl aš matau susikūprinusią senutę su maišais džiūvėsių, pilnom lentynom stiklainiukų ir 16 katinų. Vieną dieną katinas šoks ant lentynos, lentyna nukris ir senutė bus palaidota po kankorėžių, prieskonių, pašto ženklų, nebegzistuojančių valstybių vėliavų, rankų darbo nėrinių ir negyvų boružių krūva. Kas gali būti geriau???


2013 m. lapkričio 20 d., trečiadienis



Vakar G+ užvedžiau diskusiją apie vyruką, kuris per daug neryžtingai dūzgia ir trepsena aplink.
O tada pagalvojau - kai karštas ispanas, vėjo malūnų direktorius, per pirmą pasimatymą griebia už rankos ir taikosi glostyti kelius - negerai. Šalin rankas!
Kai sveikos gyvensenos propaguotuojas siunčia savo genitalijaus nuotrauką - negerai. Iškrypėlis. Užblokuot!
Ir kai kultūringas mokytojas negriabia už rankų, netiesia prakaituotų delnų link mano apvalių keliukų, nesiunčia prastos kokybės didelio erekcijaus nuotraukos - irgi negerai! Molis!!!
Kaip sunku būti vyru! Kaip baisu žengti pirmą žingsnį... nes, kaip teisingai pastebėjo Vyne Tu - pirmas žingsnis gali būti ir paskutiniu.
Sudėtinga - pavojai, rizikos, stresas.
O moterys - vis nepatenkintos - tai per daug, tai per mažai; tai per greitai, tai per lėtai... Kur čia įtiksi.
Moterys - saugokit vyrus! Iškepkit jiems bandelių šiltų, minkštų, skanių... ar ką...

 
 
 

2013 m. lapkričio 19 d., antradienis


Grįžtant prie paskutinio įrašo. Iš tikrųjų taip sureagavau piktai net ne dėl to, kad katinas nepamaitintas - jis jau pradeda įgyti kūgiškas pingvino formas. Iškrovos diena nepakenks figūrai. Detoksas.
Tiesiog aš praleidau parą labai gražiuose, jaukiuose namuose, išsilavinųsių, kulturingų žmonių kompanijoje. Kur vyriškiai neriaugėja, nečepsi, nekalba apie pasidaryk pats seksą ir šiaip - adektvatūs žmonės.
Grįžus namučių kontrastas buvo akivaizdus - neplautos lėkštės, Krisas sėdi per dvi savaites sukauptų šiukšlių krūvoje... Ai, ką čia ir kalbėti. Todėl ir supykau ant savo liurbių - tiesiog už tai, kad jie liurbiai. O katinas - tik pretekstas.
Gerb. Vaidotas komentare paklausė, ar jie man neprimena urvinių? Požiūriu į higieną - taip. Tačiau pagrindinis skirtumas tarm maniškių liurbių ir urvinių žmonių - urviniai negalėjo sau leisti prabangos būti liurbiais. Prasimtainimui jie turėjo medžioti, rinkti uogas, piešti ant olų sienų ir lipdyti virvelinę keramiką. Ir dar rūpintis giminės pratęsimu, daugintis, paliekant sveikus palikuonis. Su maniškiais liurbiais niekas nenorėtų užsiimti dauginimusi.
Praleidus ilgiau laiko su liurbiais kažkiek ir apsipranti. Ten papurški, ten pravėdini, ten nusisuki, ten nekreipi dėmėsio... Praktikuoju pozityvų mąstymą - stengiuosi koncentruotis ties teigiamais liurbių bruožais - netriukšmingi, nekonfliktiški, iš kažkelinto karto padaro, kas liepta ir maistą į lovą neša. Džo labai skaniai gamina.
Krisas irgi evoliucionavo ir pradėjo eksperimentuoti su puodais ir keptuvėm. Jo vakarienė kasdieninė: pervirę makaronai su pusiau apsvilusiom daržovėm ir dešra - skambiu pavadinimu "pasta surprise".
Aš čia labai skambiai skundžiuosi savo sunkia moteriška dalia daluže, tačiau jie iš tikrųjų nėra blogi bičai. Ir čia man gera auklėjimo praktika prieš savo angelėlio atsiradimą.
Bičų liurbizmas - tėvų auklėjimo spragos. Iš visko sprendžiant jų mamos ėjo iš paskos ir viską rankiojo. Papasakojus apie saviškius, ne kartą girdėjau atsakymą - o ką, normalūs angliški vyrai, ko tu nori? Ne, tai nėra normalūs vyrai. Kaip aukščiau minėjau - žinau, savo akim mačiau - egzistuoja angliški vyrai, kurie neriaugėja ir nesėdi šiukšlėse.
O grįžtant prie ankstesnio įrašo minties - kuo skiriasi vyriška ir moteriška meilė - šiuo metu stebiu keletą skyrybų. Ir visuose situacijuose vyras vaikšto kaip žemes pardavęs ir visiems guodžiasi - aš ją taip myliu ir vaikus taip myliu, nesuprantu, kad pasidarė? O kas pasidarė - moteris paprašė, vyras nekreipė dėmesio, moteris priminė - vyras praignoravo, moteris paprašė gražiuoju - vyras pažadėjo ir pamiršo, moteris paaiškino - vyras palinksėjo, moteris paprašė piktuoju - vyras patylėjo. Ir taip keletą metų. Tada moteriai atsibodo, jis susirinko daiktus ir vaikus, ir išėjo. Arba išgrūdo vyrą ant sofkės ir pareiškia - viskas baigta. Ir čia vyras nesupranta, ko gi tai moteriai trūksta - jis juk ją labai myli.

2013 m. lapkričio 17 d., sekmadienis




Kuo skiriasi vyriška ir moteriška meilė? Aka tėviška ir motiniška?
A va kuo.
Vakar išeidama iš namų duodu Džo pinigą ir sakau - nupirk katinui maisto, o tai visai neturi. Ryte jis iš bėdos valgė mano tuno mišrainę, bet jau atbulais dantim. Nupirk vaikui normalaus maisto. Grįšiu vėlai.
Gerai sako.
Grįžtu kitą dieną.
Katino bliūdeliai tušti. Tik keletas ryžių ir agurko gabaliukų dubenėly liūdi.
Širdis sako - kažkas čia ne taip.
Krisas sėdi savo šiukšlių lizde.
Ar Styvas pamaitintas?
Ne.
Tai jis nuo vakar nieko nevalgė?
Valgė. Grįžo iš lauko, parsinešė dantyse bekono gabalą.
Iš kur?
Iš kaimynų matyt.
Pasipitinusi einu pas Džo.
Katiną pašerei?
Ne.
Aš juk tau pinigų palikau ir prašiau nupirkti maisto.
Nupirkau.
Kur jis?
Va. - ištraukia iš po stalo maišiuką.
Tai kodėl nepašerei?
Tai tu sakei, kad vakare grįši. Negrįžai.
Tai katinas badaut turi? Kodėl maistą nenunešei į virtuvę?
Tai Krisas sakė, jis bekono parsinešė...
Žodžiu - manęs nėra. Katinas valkatauja, kaimynų bekoną vagia. O bernams viskas vienodai.
O šiaip, kiekvieną mielą dieną Džo katiną bučiuoja ir prisiekinėja amžiną meilę. Ir sako, kad aš katino taip nemyliu, kaip myli jis...
Kuo skiriasi moteriška ir vyriška meilė? Vyrai myli žodžiais. O moterys žino - žodžiais sotus nebūsi.



2013 m. lapkričio 16 d., šeštadienis



Aš visada tikėjau, kad tik mūsų postsovietiniai santechnikai, tai tokia atskira žmonių porūšis. Pasirodo - ne.
Santechnikas - jis toks... santechnikas.
Kaip atrodo vidutinis statistinis apibendrintas santechnikas. Greičiausiai Algimantas arba Juozas. Su ūsais. Be ūsų - netikras. Kleckuotas megztinis. Rankoje dėžė pilna šūdgalių - ne, ne įrankių, įrankiai kokie 3, o toliau šniūreliai, gelažukai, gumytės, įvairaus kalibro varžteliai, sraigteliai, kurie su santechnika nieko bendro neturi ir kitoks sunkiai aprašomas šlamštas. Santechnikas apžiūrėjęs varvantį bakelį ilgai kuisis savo turtuose, ras nesuprasi ką. Pasakys - aha. Ir kažkaip kažką ten pakrapštys. Bakelis nustos varvėti (tam kartui). Nusivalys rankas į kleckuotą megztinį. Įkainiai priklauso nuo oro slėgio ir pagirių sindromo.
Nepagalvokit nieko blogo. Santechnikai - kaip dantistai. Be jų mūsų civilazacija užsikauktų.
Mano darvinistišku požiūriu Homo Santechnicus atsišakojo nuo Homo Sapiens išradus pirmąjį unitazą - jei neklystu Minoso kultūroje. Nuo to laiko jie augino ūsus, valėsi purvinas rankas į megztinio pilvą ir rinko artifaktus į įrankių dėžes.
Kaip atrodo angliškas santechnikas. Jau rašiau, kad mūsų unitazas pradėjo kaukti nuleidus vandenį. Galų gale pasiskundėm lendlordui. Jis pasakė - oi, čia smulkmena, kitame name taip buvo. Tuoj sutaisysim.
Ir atsiuntė santechniką Džoną. Su ūsais. "Apsikarpyk pats" stiliaus barzda. Klezkuotas megztinis. Įrankių dėžė. Aha. Sako Džonas. Viskas aišku. Palikau jį darbuotis. Po kiek laiko pakviečia mane įvertinti savo kūrybos - aš nežinau santechnikos terminų, bet visų bakelių vidus sudarytas panašiai - svirtis su plūde, kuri reguliuoja vandens prispildymą. Tai štai - ant svirties pritaisytas kažkokie antikvariniai šniūreliai, persukti dvigubai, kurių kitas galas pririštas prie bakelio sienos, o tarp jų įkištas skutimosi peiliukas. Pa bam! Santechnikos meno viršūnė! Nuleidom vandenį. Tylu. Išėjo. Kažkas nuėjo į tualetą. Kaukia.
Po keleto pusiai grasinančių žinučių atvažiavo pats lendlordas su vienu įrankiu į guminėm tarpinėm. Pataisė.
Dar tas Džonas lubū taisymo meistras. Nereikia sakyti, kad apglaistė ir paliko.
Nors, koks lendlordas, toks ir Džonas.
Sakau lendrlordui - lubų kampas drėksta. O ten toks mažas stogelis. Matyt reikia perdengti. Ir lietvambzdis tuo kraštu eina. Drėgsta. Ne, nieko tokio sako, čia tik tapetai drėgni. Jei tapetai drėgni, tai ir po jais šlapia. Nenukris? Ne, nenukris. Ten ir prieš 7 metus buvo drėgna. Jei per 7 metus nenukrito, tai ir dar 7 nenukris...
Lendlordas be ūsų...

Linksmas daktaras su šypsena pasakė: "Aha, o šito kraujo tyrimo tau dar nedarė. Reikia padaryti šiandien. Antikūnius. Tikriausiai viskas normoj. Bet jei staiga temperatūra pakils - tuoj pat skambink mums ir atvažiuok. O tai koma gali ištikti. Aišku?"
Linktelėjau. Aišku. Koma.
O jis toliau su šypsena šneka. "O tu rusiškai kalbi?"
Kalbu. Aš Maskvoj gimus.
"Maskvoj? Kaip įdomu."
Aha. Tėvai universitete susipažino.
"Aišku. Tai ateik gruodį. Geros dienos."
Ačiū. Jums irgi.
Dėl komos manęs dar niekad nebuvo perspėję.
Kaip įdomu.
O aš va burnoju burnoju ant savo liurbių. O Džo man vakarienę į kambarį atnešė.


2013 m. lapkričio 13 d., trečiadienis



Pasičepsėdama šliurpiu plikomus makaronus ir klausausi Bon Jovi.
Vidurio amžiaus krizė, vienok.

P.S.
Blemba, reikėjo daugiau šito pigaus nuodo nusipirkti. Skanu, vienok.


2013 m. lapkričio 10 d., sekmadienis



Vakar vakare pylė kaip iš kibiro.
Filmuose grotų romantiška muzika, balose šoktų Frenkas Sinatra.
Realybėje - šalta ir šlapia. Ištežę lapai sumindyti į rudą slidžią pliurzę.
Tiems, kas galvoja, kad balos tik Lietuvoj, o europose idealūs šaligatviai su moderniu lietaus nuotekiu - nežinau, kaip kitur, o Mančesreryje dauguma šaligatvių suprojektuoti taip, kad sutalpinti maksimalų balų skaičių į kvadratinį metrą.
Slidinėdama ant ištežusių lapų, bandydama išvengti balų grįžinėjau per lietų iš svečių.
Ir čia šliūkšt - balinis cunamis apipila mano nuo liemens iki kojų. Baltas bjaurus Land Roveris kaip niekur nieko nuvažiuoja toliau.
Kaip tikra ledi aš pavymui nusiunčiau "fucking dickhead". Lietsargiu ir telefonu užimtom rankom negalėjau parodyti atitinkamų gestų.
Filme netgi Sinatra nustotų šokti lietuje.
Realybėje buvo labai šalta, šlapia ir graudu. Šlapias sintetinio žvėries kailio paltas, šlapia gėlėta suknelė, šlapios nusmukusios pėdkelės ir vandnes pilni auksiniai bateliai.
Filme vėl užgrotų romantiška muzika. Fucking dickhead Land Roveryje suprastų savo klaidą, apsisuktų ir grįžtų atsiprašyti. Nes iš tikrųjų jis aukštų moralinių principų žmogus, gražuolis, turtuolis, šaunuolis. Mūsų žvilgsniai susitiktų, muzika užgrotų dar garsiau ir visiems viskas būtų aišku ir be žodžių.
Sinatra iš pavydo paslystų baloje...
Tačiau realybėje dickhead'ai lieka dickhead'ais. Šlapias paltas - šlapiu paltu...
Ir šiaip - aš nemėgstu Land Roverių.






2013 m. lapkričio 3 d., sekmadienis



Lauke lyja su kruša. Katinas smerkiančiai žiūri pro langą. Labai nepatenkintas. Supranta, tokiu oru jo žmogus nenorės eiti į parduotuvę pirkti jam maisto. Negerai, negerai, galvoja katinas.
Vakar vėjas nudraskė beveik visus geltonus lapus nuo kažkokio tais kaštoninių giminės medžio už lango. Stovi jis dabar plikas ir liūdnas. Aišku, čia senų hipių išmislas priskirti jausmus augalams ir gamtos reiškiniams. Kažkokis tai kaštonas tikriausiai sau ramiai ruošiasi žiemos vegetatyviniam miegui ir labai viskas jam tvarkoj. Čia man, žmogiškas padarui, liūdna žiūrėti į pliką, šlapią, juodą medį. Emocijos - šalutinis evoliucijos produktas, apsunkinantis mano trumpalaikę būtį.
Katinas nežino, kad jo žmogus irgi beveik nieko neturi valgyti. Neskaitant šaldiklyje miegančių kijevo kotletų, hash brown'ų (tokie bulviniai blyneliai trikampio formos), žalių žirnelių... Bet viskas tai juodai dienai. Ne, ne badas. Dar spintelėje yra visokių konervuotų ir birių maisto atsargų. Bet viskas tai kartu su lietuvimi ir nuogu klevu kelia visatinį liūdesį.
Norisi blynelių su bananais, vištienos sriubos ir vaisių. Katinui norisi jo konservų. Sausą masitą jis vertina kaip aš šaldytus produktus - juodai dienai.
Styvas turi draugą - juodą didelį katiną. Mes jį vadiname Džango. Nes didelis ir juodas. Džango užsuka į svečius beveik kiekvieną dieną. Patikrina bliūdelius. Suvalgo juodai dienai skirtą sausą maistą. Ir žaidžia su Styvu. Aš nežinojau, kad katinai patinau draugauja. Visur sako, kad jie kariauja dėl teritorijos ir stengiasi nesusitikti. Šitie du žaidžia arba tiesiog snaudžia netoli vienas kito. Kai Styvas buvo mažas, aš galvojau, kad Džango nemato jame konkurento, dabar Styvas beveik tokio pat dydžio, kaip ir jis. Ir jie žaidžia žiauriau, jau beveik rimtai įsikąsdami vienas kitam į gerkles. Nors matosi, kad ne karas. Ir Džango vis dar nusileidžia Styvui. Mūsų namų kačių durytės visada atviros geriems katinams.
Čia toks neįdomus įrašas. Daugiau man pačiai. Išeisiu į pensiją ir brauksiu ašarą prisimindama Styvą, Džango, klevą (kuris kaštonas) ir šaldytus kijevo kotletus.
Tolumoj matosi saulės plyšelis. Reikia eiti pirkti maisto sau ir katinui. Kad visi būtų patenkinti. Geras maistas tiesiogiai įtakoja emocijas.



2013 m. lapkričio 2 d., šeštadienis




Kaip jau minėjau - aš nėščia.
Nėštumas - tai tokia moteriško organizmo būsena, kai jo viduje, šalia šlapimo pūslės auga naujas žmogeliukas.
Yra teigiančių, kad nėštumas - ne liga. Bet arba jie nebuvo nėšti, arba jie žmonės tankai ir jiem gripas irgi ne liga.
Anglai žmonės orientuoti į pozityvias emocijas. Bent jau jų verbalinę išraišką. Pastoviai girdi "ooooo, tai nuostabu!", "oooooo, kaip miela iš tavo pusės", "oooo tai tiesiog fantastiška, argi ne? tiesiog absoliučiai nepakartojama! ooooo".
Todėl į pareiškimą, kad va, aš nėščia, jie reguoja "OOOOO sveikinu! Tai nuostabu! Oooooo! Ar tu laiminga?"
Ir ką čia atsakyti. Kai visą laiką jautiesi pavargusi. Skauda papus. Nori myžti kas 15 minučių. Ištisai pykina ir viskas užknisa.  Kažkaip sunku būti laimingai.
O gal aš tiesiog ne romantikė.
Grįžtant prie "ne liga" dalies - liga, ne liga - man terminai nesvarbu - jei man silpna, norisi atsigult ir nebeatsikelt, skauda, bloga ir tiesiog beeeee - tai ne kas. Aišku, gal prisideda tirotoksikozė. Nieko. Patrusios moterys žada, kad po pirmo trimestro užplūs energijos banga ir švytėjimas. Laukiu.
Užbėgant pletkiškoms spekuliacijoms už akių.
Kaip žinia - savarankiškai užnėštėt sunku. Reikia pašalinio įsikišimo. Pavieniai rašytiniai šaltiniai teigia, kad tai įmanoma su Šventos Dvasios pagalba, kitur minimi Baltasis Dramblys, Erelis ir kt. faunos atstovai.
Mano atveju viskas buvo banaliau.
Buvo Sedova. Buvo vyrukas. Iš pradžių vyrukas atrodė įdomus. Juk retai kuris sako - labas, aš varijotas. Aš dar nesutikau tokių. Paprastai jie iš pradžių faini, įdomūs, teigiamo, rūpestingi ir visaip kaip. Po kažkiek laiko aš vis dėl to supratau, kad jis varijotas. Ir pasakiau - lauk! Mums varijotų nereikia.
O po kiek laiko žiūriu - 2 brūkšneliai.
Du tai du.
Na. Ne visai taip jau - yra kaip yra.
Papanikavau šiek tiek. Na. Ne visai taip aš įsivaizdavau savo vaikų turėjimo procesą. Bet ką padarysi. Ne visi gali gyventi dideliame name ant šiltos žydros jūros kranto su Džoniu Depu...
Tada aš nusprendžiau tėvui pranešti žinią. Vis gi jis turi teisę žinoti.
Kaip padorus vyras jis pasiūlė ženytis arba bent jau kartu gyventi.
Kaip nepadori moteris aš pasakiau - ne. (Žr. aukščiau - varijotų mums nereikia).
Tada vyrukas labai įsižeidė ir apkaltino mane tuo, kad aš norėjau jo tik dėl sekso, pastojau piktybiškai, o paskui pamečiau. Ir dar ženytis nenoriu. Kokios visos moterys savanaudės!!!
Tradiciškai turėtų būti atvirkščiai. Bet 21 amžius, emancipacija, feminizmas, va.
Todėl rūpinkitės konracepcija prieš du brūkšnelis.