Turėjau įsitikinimą, kad mano blogas neįeina į tipiškaimergaitiškų blogų porūšį.

Jame nėra gražių raidžių, taškuotų fonų ir šiaip - Sedova per sena ir ciniška.

Bet geroji Aušra atsiuntė pakvietimą ar kaip tai vadinasi bloggertagą.

Apie tokius dalykus galvoju, kad tai nuobodžiaujančių namų šeimininkių uodegos pasikėlimas. Arba jaunų pieniškų sielų dėmesio stokos pasotinimas. (Jaunos pieniškos sielos dėmesį ryja nekramtydamos)

O senam kareiviui kam šitie zabubonai? Uodega pakelta, dėmesio perteklių išvaikiau su šluota, o jis per langus lenda, kad jį kur paraliai.

Kitas mano vietoje ignoruotų šitą reikalą, bet aš mandagi ir išauklėta su šakute ir peiliu. Publika laukia, šventas reikalas.

11 faktų apie save.

Vis tiek aš nesuprantu - kaip taip galima? 

Dauguma blogų yra asmenianiai, o jau tipiškaimoteriški visais 145%. Ką žmonės rašo? Apie save.  Apie asmeninius chobius, pasivaikščiojimus, rankdarbius ir puodus.

Tai kokie dar vienuolika faktų? Banko kortelės pin kodas tik beliko nepaminėtas

A todėl, kad čia toks mergaitiškas žaidimas. Mano laikais, iki kompiuterių eros, mergaitės turėjo tokius sąsiuvinius plastikiniais rudais ir mėlynais viršeliais, pirmą puslapio viršutinį ir apatinį kampus užlenki, gaunasi trikampis. Ir pačiais gržiausiais flomasteriais užrašai "anketa". Ne, ne taip. Tvarkingai išplėši lapą, kad nesimatytų, pakartoji užlankstymą ir dar kartą užrašai "Anketa". Procedūrą galima kartoti tol, kol teks paimti naują sąsiuvinį.

Ir dabar, informacijos pertekliaus laikais, moteriškasis anketizmo genas neduoda blogerėms ramybės. Vat aš įsitikinus, kad vyriškoje blogosferoje šitie klausimynai neskraido.

Užtenka bumbėti, Sedova, tu juk nuostabi.

Faktai. Teorijos. Legendos.

Man neįdomu būti gražiai, 3 naktis miegu be patalynės (niekas neišima iš džiovyklės), prabundu skersai lovos nesuprasdama, kur aš? Vaikštau su purvinais žygeiviškais batais ir kurpine (tegul visi galvoja, kad aš ką tik iš žygio) ir skirtingom kojinėm, bo nerandu vienodų. Draugė sako - o tu ne visada taip? Tavo toks stilius. Nejaugi, sakau aš, tikrai? Taip. Gerai... Juk daug lengviau gyventi ir kvėpuoti gaivų vidinės laisvės orą, neteršiamą vienodų kojinių problemos. Ir laiko ryte susitaupo, nes ką gi sakyti - atsiprašau, pavėlavau, nes turėjau vieną žydrą kojinę su snieguole, o į porą tik juoda su pelėdom arba raudona su gėlytėm. Negalėjau apsispręsti, sukau galvą, todėl pavėlavau. O šiaip, aš profesionalė, savo srities žinovė, punktuali ir atsakinga. (Tokias recenzijas man rašo klientai, jie nežino apie kojines.)

Galima, aš rytoj pabaigsiu šitą išpažintį, o dabar jau miego noriu, pasiimsiu patalynę ir miegosiu kaip žmogus. 

Nors mano pažįstamas baleto mokyklos direktorius dažnai miega be patalynės.(Aš viską žinau, nes su jo šunim draugauju). Jis direktorius - jam galima. Ir aš savo pačios direktorius, kapitonas, režisierius ir blogiausias metų darbuotojas viename.

Vaikų priežiūra labai išvargino.
Kaimynas Džo pamatęs mane klausia - tu vėl sergi? Ne, sakau, aš vaikus prižiūrėjau tris vakarus iš eilės. Man miusli pakelis praplyšo, pusė virtuvės musliuota. Rytoj sutvarkysiu. Nesirūpink, sako, nesvarbu. Eik ilsėtis, sako.
Va kaip man kenkia vaikų priežiūra.

Labanktis.