Kažkokios tautos pritča:

Viename mieste vyko šventyklos statybos. Akmenskaldžių būrelis dirbo statybų pašonėje tašydami akmenis į stačiakampius luitus. Jie ima po akmenį, nutašo iš jo stačiakampį luitą ir deda į šalį. Tada ima kitą ir tašo. Tai kartoja visą dieną. Nešikai surenka luitus ir neša į statybų aikštelę.
Akmenskaldžių darbą stebi praeivis. Jis sėdi po medžiu ir stebi kaip jie skaldo luitus, stebi ilgai, neskubėdamas. Dienai įpusėjus prieina prie vieno akmenskaldžio ir klausia:
- Atleisk už sutrukdymą, norėčiau paklausti, ką tu čia darai?
- Tu ką, visai kvailas? Ar aklas? Aš gi mačiau - tu ilgai stebėjai mūsų darbą. Ko dar klausinėji? Aš tašau akmenis. Daug akmenų. Ko čia nesuprast, kvaily? Kas neiašku? Tašau akmenis.
Praeivis prieina prie antrojo akmenskaldžio.
- Atsiprašau, gerbiamasis, ką tu čia darai?
- Aš čia uždirbu pinigus, kad išmaitinti savo šeimą. Taip, darbas sunkus, bet užtai mano šeima turi šiltą namą ir skanų maistą ant stalo. Aš čia aprūpinu savo šeimą, kad jiems nieko netrūktų.
Praeivis prieina prie trečiojo akmenskaldžio:
- Atleisk, kad trukdau dirbti. Noriu paklausti, ką tu čia darai?
- O, aš statau šventyklą. Ji bus nuostabi, didelė ir šviesi. Ji stovės tūkstančius metų ir kiekvienas žmogus - turtingas ir vargšas galės į ją ateiti. Kiekvienas nuliūdęs, nusivylęs ir įskaudintas joje ras paguodą ir nusiraminimą. O, tai bus nuostabo šventykla! Ir aš ją statau...