2011 m. rugsėjo 30 d., penktadienis




Aš pažįstu žmogų,
kuris fotografavo vaizdą, kurį matė
pro kambario langą, kur mylėjosi
o ne moters veidą, kurią ten mylėjo.

/Yehuda Amichai/

  

2011 m. rugsėjo 28 d., trečiadienis


 

"Mes mėgstame pirkti knygas, nes galvojame, kad perkame laiką joms skaityti."
Warren Zevon  

Labai labai sutinku. 






2011 m. rugsėjo 27 d., antradienis


Paėmiau ir prapuoliau. Palikus tėvynę dainų ir artojų persikrausčiau į baltų avyčių ir pudingo kraštą. Yra tokia sala, plaukioja šalia Europos. Gal esate girdėję - čia gyveno Šerlokas Holmsas, Bitlai ir Beni Hilas.
Ir viskas čia ne kaip pas žmones: važinėja kita gatvės puse. Kelis kartus vos nepalindau po automobilio ratais. Vis tie refleksai. Pažiūriu į kairę, mašina pravažiuoja - smegenys akimirksniu padaro išvadą "kelias laisvas" ir kojos neša pirmyn. O čia iš dešinės bžžžž pralekia mašina. Pavojinga. Bet su refleksais sunku kovoti. Todėl prieš eidama per gatvę tam neskirtoje vietoje ilgai dairausi į visas puses. Dėl viso pikto ir į viršų pažiūriu. Maža ką.


Vietiniai gyventojai nemėgsta rengtis.Ar +10 ar +20 jiems tas pats. Sedova šaliku apsivyniojus apie pirštines svajoja, o tie su šortukais stovi ir mėgaujasi šalto vėjo gūsiais. Tai kas čia iš šiaurės? Jie ar aš?
Kultūrinė pažintis prasidėjo nuo Manchester United komandos sąstato, kriketo taisyklių ir "Chitty Chitty Bang Bang" bei kitų klasikinių filmų peržiūros. Pasirodo, kriketas ir kroketas - visiškai skirtingos sporto šakos.
Ilgai nerašiau blogo, nes per 27 dienas dar nesusidėliojau savo dienotvarkės. Vis kažką veikiu, adaptuojuos, tyrinėju apylinkes. O apylinkės čia labai gražios. Įsimylėjau Peninų kalnus. Netoli namų yra kanalas. Kanale gyvena antys, žąsys ir kiti paukščiai. Nupirkau kažkokių rytietiškų paplotėlių. Atrodė labai apetitingai, o iš tikrųjų visiškai nevalgomi. Ir iš vieno krašto kandau, ir iš kito. Na niekaip nesivalgo. Reikės pabandyti antims sušerti. Tik nežinau ar jos mėgsta prieskonius.
Dar neturiu savo kampo. Visiems turtams išsidėlioti. Tenkinuos okupuodama virtuvės stalą. Labai mielas apvalus ąžuolinis stalas. Mes su juo kažkaip iš karto radom bendrą kalbą. Reikia jam duoti vardą. Bus jis stalas Stanislovas. Aha. Matau, patiko jam vardas. Orus toks. Juk negali ąžuolinis stalas būti Džonas. Netinka.








 Stalas Stanislovas (ant kėdės įduba nuo mano sėdmenų  :)

Atvykus į salą nuėjau į darbo biržą. Anketų kalnas visokių, klausimų prigalvota. Ypač pralinksmino "ar jūs atsivežėte visus savo daiktus?". Chi chi chi. Jei aš atsivežčiau visus savo daiktus - jūsų sala paskestų su visom avytėm. Nedaplauktų avys iki žemyno. Šlapia vilna sunki.
O gal ir nenuskęstų. Tiek visko pakelia - ir mano turtus pakels. Tam reikalui įrenginėja kambarį palėpėje. Būsiu kaip tikras Karlsonas. Jau dvi savaites, kala, grežia, pjauna. Namas apstatytas pastoliais. Metalinių pastolių karkasas primena ortodontinius breketus. Kenčia namas. Nieko, nedaug liko, turėsi naują stogą, o aš naują darbo kambarį.
Tokios mano glaustos naujienos. Trumpai: man čia patinka.