Apie didelę juodą padušką

Penktadienio vakarą nuėjau pasikultūrinti. Aš gi kulturinga moteriškė.
Nuėjau į ŠMC parodos "_formalizmas_:_nesekmės_" atidarymą.

Na ką aš jums galiu pasakyti. Nieko naujo. Nesuprantu aš šiuolaikinio meno. Iš to galima padaryti keletą išvadų:
1. Aš esu nesuprantiga.
2. Aš esu nešiuolaikiška.
3. Aš esu nemeniška.
O menas buvo toks: didžiulė-didžiule juoda paduška (liet. pagalvė). Per visą didelę salę. Didesne už mano butą. Tiesog didelė-diiiiiidelėėėėėė juoda paaaaaduuuuuuššššška.
Apėjau ją iš visų pusiu:
didelė
juoda
paduška.
Iš visų pusių.

Tada du smuikininkai pagrojo kažką baisiai neįdomaus. Braukė strykais pirmyn atgal be jokios melodijos. Taip išeina, muzikos aš irgi nesuprantu.
Kas, kaip, dėl ko ir ką tuo norėjo pasakyti - niekas nepaaiškino. O aš minčių skaityt nemoku. Net labai meniškų ir konceptualių minčių. Niekaip.
Pasisukiojau ir nuėjau gerti alaus.

Visiškai nesijaučiau pasikultūrinus.

Šiandien ŠMC tinklapyje paskaičiau apie tą parodą. Bet ten nieko nepasakytą apie didelę juodą padušką ir smuikų kankinimą.

Ką padarysi. Negali pykt ant paduškos, kad ji didelė ir juoda.

Bet man labai patinka fotografas Arno Rafael Minkkinen. Tiek aš suprantu.