2010 m. rugsėjo 18 d., šeštadienis

duona kasdienine

O kiekviena vakara, budama Novo-Sihove as turiu vakarieniauti pas drauges mama - teta Ala. o tai yra ne taip jau lengva - nes teta Ala LABAI svetinga. Man atvaziavus, ji priestaravimu nepriimanciu balsu pareiske - tak, Ievik, budes uzinat u nas, ty poniala? (taip, ieva, vakarieniausi pas mus, supratai?)...Jei jau pakliuvai i jos virtuve - lengvai iseiti nepavyks. Pirma sriuba, paskui antras, dar arbata su pyragais ir vaisiai... Viskas skanu, su armeniskos virtuves motyvais... Sedziu kaip Vini Puchas ir aimanuoju. O dar kazka siulo, ant stalo deda, po nosim kisa... Ir taip visada, jau kelinti metai. Viskas, ko sugebejau issireikalauti - siek tiek mazesniu porciju. O zodis "ne" tetos Alos virtuveje nieko nereiskia. Jei bandau koki vakara padaryti pravaiksta - skambina man ir kviecia taip, kad negali atsisakyti. Labai gera teta Ala.
O namie mane sergsti doroves policija. Kai isgirsta, kad aunuos batus, tuoj issoka i koridoriu:
- Tiotjiev, kur einate?
- As trumpas, i svecius.
- Tik nakvot namo griskit!

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą